Lobynas (Šv. Mykolo g. 9)
Šiemet sukanka 40 metų nuo Vilniaus arkikatedros lobyno radimo.
1985 m. kovo 23 d. vykstant ventiliacijos įrengimo darbams rastas užmūrytas nuo XIV a. Katedroje sukauptas lobynas. Jis smarkiai nukentėjo karų ir okupacijų metais. Rastasis lobis buvo paskubomis paslėptas 1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui; 1985 m. slapta inventorizuotas ir saugomas Lietuvos dailės muziejuje; atkūrus Nepriklausomybę grąžintas Bažnyčiai, o nuo 2009 m. eksponuojamas mūsų muziejuje.
Prisimindami šį istorinį įvykį, siūlome paskaityti ištrauką iš lobyno atradime dalyvavusio architektūros istoriko, restauratoriaus, inžinieriaus dr. Kazio Napaleono Kitkausko dienoraščio, o balandžio 5 d. kviečiame į ekskursijas „Surasti paslėptą – paslėpti surastą. Nepaprasta Katedros lobyno istorija“ sekti šios vienos vertingiausių Lietuvoje meno kolekcijų – Vilniaus katedros lobyno – pėdsakais ir aplankyti išskirtinę Katedros erdvę – freskomis ištapytą zakristijos kupolą.
Muziejaus veiklą finansuoja Vilniaus arkivyskupija ir Lietuvos kultūros taryba.
Pirkti bilietą
„Kovo 23 d. (šeštadienis). R Budrio prašymu šiandien 11.00 val. nuėjau į Katedrą. Kadangi šeštadienis, daugiau darbininkų nebuvo, tik budėtojos. R. Budrys buvo pakvietęs ir Paminklų inspekcijos viršininką J. Stasiulaitį.
Katedros pietinėje laiptinėje (tarp Goštautų ir Marijos Vardo koplyčių) lygioje sienoje prakalėme angą į užmūrytą nišą. Niša buvo vaizduojama prieškario tyrėjų sudarytame Katedros plane. O natūroje jos nebuvo. Buvo spėlionių, kad galbūt joje gali būti paslėpti Vytauto Didžiojo palaikai. Čia, virš katedros grindų, sausa, negresia pavojai ir pan.
Prakalę angą virš laiptinės grindų gal 60–70 cm aukštyje pamatėme geltono metalo indus, kitus rakandus. Visi išėjome į Katedros pagrindinę navą. Mudu su J. Stasiulaičiu likome laukti, o R. Budrys nuėjo pas budėtoją skambinti ministrui J. Bieliniui. Aišku, kad radome karo metu paslėptą Katedros lobyną. Koks bus jo likimas? Likę mudu vieni su J. Stasiulaičiu šnektelėjome, kad jei būtų vien mūsų valia, mes vėl angą užmūrytume... Bet už pusvalandžio atėjo J. Bielinis. Pamatęs radinį, mus pasveikino, liepė dirbti toliau, inventorizuoti, būti Katedroje, kol nebus baigtas inventorizavimas. Pakvietė muziejų skyriaus viršininką S. Čipkų padėti inventorizuoti. Taip mes keturiese išiminėjome radinius iš nišos (prieš tai ją praplėtėme maždaug iki seniau buvusio jos pločio ir aukščio).
Bažnytinės taurės, kiti rakandai iš viršaus buvo uždengti 1939 m. rugsėjo 9 d. laikraščiu „Słowo“ numeriais. Matyt, kad užmūrijant nišą taurių neaptaškytų skiediniu.
R. Budrys iš nišos išėmė radinius. J. Stasiulaitis matavo jų aukštį, plotį, ilgį, storį. S. Čipkus sudarė sąrašą, aš kiekvieną radinį vyniojau į popierių ir užrašinėjau iš viršaus inventorinį (mūsų sąrašo) numerį.
[...] Surašytas aktas trijuose egzemplioriuose. Vieną pasiėmė R. Budrys, kitus po vieną – S. Čipkus ir J. Stasiulaitis. Man nebeliko. Mano tik parašas tuose aktuose. Todėl tą radinių sąrašą „atgaminau“ iš atminties.
Radinius sudėjome į lentines dėžes, užplombavo R. Budrys, nunešėme į Šv. Petro koplyčią, esančią prie šiaurinės navos. Ir vėl koplyčios duris R. Budrys užplombavo.“
Ištrauka iš knygos „Mūro istorijos tyrėjas“ (išleido Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilnius, 2022), kurioje publikuotas dr. Kazio Napaleono Kitkausko dienoraštis.
Nuotraukose – lobyno ekspozicija ir Vilniaus arkikatedros lobyno vertybės:
1. Lobyno ekspozicija Bažnytinio paveldo muziejuje, Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. BPM archyvo nuotrauka.
2. Šv. vyskupo Stanislavo relikvijorius. Vilnius, apie 1728–1735 m. Vilniaus Šv. vyskupo Stanislavo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika. BPM archyvo nuotrauka.
2. Šv. Marijos Magdalenos de Paci relikvijorius. Florencija. 1677–1683 m. Vilniaus Šv. vyskupo Stanislavo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika. BPM archyvo nuotrauka.
3. Taurė. Vilnius, 1582–1583 m. Vilniaus Šv. vyskupo Stanislavo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika. BPM archyvo nuotrauka.
-da14b50f1321a6427f12969aacc4ae61.jpg)