Buvusios parodos

Bažnytinio paveldo muziejaus paroda Theatrum biblicum (liet. k. Biblijos teatras) skirta scenografijos sričiai. Ji pristato unikalias, per pastarąjį dešimtmetį atrastas barokines Didžiosios savaitės dekoracijas ir Senojo bei Naujojo Testamento paveikslus iš Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios, taip pat iš kitų Lietuvos šventovių bei muziejų rinkinių. Specifinės paskirties kūriniai parodo, kaip XVIII a. – XIX a. I p. per metaforas ir alegorijas būdavo įprasminama Didžiosios savaitės liturgija. Didžiąją savaitę dekoracijos pakeisdavo įprastą bažnyčios vaizdą, paversdavo interjerą įspūdinga, sukrečiančia erdve, pajungta pagrindinei idėjai.
Kristaus kančios, mirties ir Prisikėlimo inscenizacijos paplito baroko laikotarpiu, buvo viena iš jėzuitų platinamų šventojo teatro (lot. Theatrum sacrum) formų, stebinusi ir padėjusi žmonėms emociškai išgyventi svarbiausius Išganymo istorijos momentus. Kristaus kapo – didingos scenos su dekoracijomis – apogėjumi laikomi XVII–XVIII amžiai. Tokio tipo Didžiosios savaitės apipavidalinimas paplito visoje katalikiškoje Europoje, labiausiai suklestėjo Alpių regione – Vokietijoje, Austrijoje. XXI a. Europoje išaugus susidomėjimui Theatrum sacrum, Kristaus kapo dekoracijos buvo iš naujo atrandamos, restauruojamos ir eksponuojamos bažnyčiose. Šie kūriniai svarbūs ir kaip scenovaizdžio istorijos reliktai. Teoriškai yra žinomi barokinių dekoracijų kūrimo principai, išlikę piešiniai, eskizai, bet paroda tampa reta galimybe pamatyti, kaip iš tikro atrodė įgyvendinti sumanymai.
Pirmoje parodos dalyje eksponuojamas Švėkšnos bažnyčios paveikslų ciklas. Paveikslai, dabar paskiri, iš pradžių sudarė didžiulį (apie 320 x 850 cm) vientisą ar kelis didelius tapinius; buvo sukomponuoti po du, vienas virš kito, o XIX a. viduryje sukarpyti. Parodoje pristatoma šios didžiulės drobės rekonstrukcija ir Amsterdamo leidėjo C. J. Visscherio albumas„Theatrum biblicum“ (1643), pagal jame esančius Nyderlandų žymiųjų grafikų biblinius raižinius ir buvo nutapyta dalis paveikslų. Ciklas išsiskiria vaizdavimo būdu: biblinės scenos įkomponuotos tapytuose rėmuose, kiekvieną jų lydi tekstas. Tačiau šie atvaizdai – ne viduramžių neraštingiesiems skirta „vargšų biblija“. Siužetai specialiai parinkti ir pateikti vienoje prasminėje gijoje, skatinančioje apmąstyti žmogaus santykį su Dievu: netikėjimą, abejones, atitolimą, susitaikinimą ir beribį iš Dievo kylantį atleidimą.
Antra parodos dalis skirta XVIII a. vid. – XIX a. I p. Didžiosios savaitės dekoracijų, vadinamojo Kristaus kapo, dalims. Tai efektingi kulisai, kontūrinės biblinės scenos, pranašų figūros. Pasaulietinio teatro scenovaizdžių Lietuvoje neišliko – vien todėl šie eksponatai unikalūs. Barokui būdingą metaforinį, alegorinį vizualumą bene geriausiai atskleidžia Jėzaus ir pranašų kontūriniai paveikslai su ertmėmis krūtinėse. Jose arba už jų būdavo įtaisomas ar išstatomas Švenčiausiasis Sakramentas. Baroko laikotarpiu dekoracijas tapė monumentaliosios dailės principus išmanantys profesionalūs meistrai, jų darbai stebina didingumu, išraiška ir įtaiga. Tačiau perteikiamus biblinius vaizdinius maža matyti ir atpažinti. Šiuose kūriniuose užkoduotos ir teologinės, alegorinės prasmės. Kaip moko baroko pamokslininkas Fabijonas Birkovskis, į juos reikia „pažvelgti ir skaityti“, o paskui „žvelgti ir suvokti“. Taip atverti Šventojo Rašto klodai per Didžiosios savaitės dekoracijų vaizdinius veda į Velykų vigiliją – Jėzaus Prisikėlimo triumfą.
Parodą vainikuoja kontūrinis Prisikėlusiojo Kristaus paveikslas, virš jo – pranašo Izaijo žodžiai „...jo kapas bus garbingas“ (Iz 11, 10). Kodėl baroko laikotarpiu tiek daug dėmesio buvo skiriama Kristaus kapui? Atsakymą galima rasti Evangelijoje – Velykų rytą tuščias kapas liudijo žinią apie Prisikėlusįjį: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė“! (Lk 24, 5–6).